2020-06-02
2020-05-03
2020-04-04
Paleofuturologija
Atsimenu, Didžiosios Koronaviruso pandemijos laikais, ypač pačioje pradžioje, buvo tokia kaip ir taisyklė, jog visi žmonės – paprasti žmonės, sudėtingi žmonės, pramogų pasaulio atstovai, mikro-, midi-, makro- ir megainfluenceriai ir bent kiek perspektyvūs medikai – kalbėdavo tik apie Koronavirusą ir daugiau apie nieką jie nekalbėdavo ir net negalvodavo, nes nebuvo jokio reikalo tą daryti.
Bet vieną kartą atsitiko toks neįtikėtinai įžūlus ir protu nesuvokiamas dalykas: kažkoks tipo blogeris ar tai sporto komentatorius, matosi, visiškai iš lempos, parašė savo feisbuke postą, kuris buvo niekaip nesusijęs su Koronavirusu. Dar daugiau – mūsų visų taip mylimo ir godojamo Koronaviruso įžūlusis blogeris taip jau visai nepaminėjo, jog net kažkurtai tarp eilučių jo nebuvo įmanoma niekaip numanyti.
Patys suprantate, kokia didžiulė pasipiktinimo ir vieningo pasmerkimo banga kilo tuomečiuose socialiniuose tinkluose. Nervų nelaikantys komentatoriai reikalavo blogerio galvos ar kitų nukirsdintinų dalykų, patys sakėsi įvykdysią teisingumą labiausiai įtikinamais metodais, kad daugiau niekada gyvenime tas durnas blogeris nebegalėtų vykdyti savo kenkėjiškos veiklos ir skleisti kažkokių tai erezijų.
Kas dabar beprisimena tą pseudožvaigždę? Niekas. Jo palikimas istorijai – vos trys eilutės vadovėlyje, kur tas durnas įvykis pateikiamas tik kaip skaudus pavyzdys, per kurį vos nesusvyravo nepalaužiamas Tautos ir Valstybės tikėjimas telkiančia ir atnaujinančia Koronaviruso jėga.
Mes, vilniečiai, pagrįstai didžiuojamės, jog ant Tauro kalno jau 100 metų stūkso Didžiosios Koronaviruso pandemijos 50‑mečio vardo gimnazija. Tai įstabios arhitektūros statinys, savo drąsiomis linijomis galintis varžytis nebent su Kauno Centrinio Medicininių kaukių depozitoriumo pastatu. Nesupykite, kauniečiai, šioje srityje jums tąkart pritrūko lašelio sėkmės, bet jūsų pastatas užtat aukščiausias Lietuvoje. Bet juk mes nebesipykstam dėl niekų? Tiesa?
Tai tokie prisiminimai užplūdo, bet jau gana tų prisiminimų. Išeinam sodinti ąžuoliukų Viniaus‑Kauno draugystės sutarties pasirašymo 35‑mečio parke. Ate.
Bet vieną kartą atsitiko toks neįtikėtinai įžūlus ir protu nesuvokiamas dalykas: kažkoks tipo blogeris ar tai sporto komentatorius, matosi, visiškai iš lempos, parašė savo feisbuke postą, kuris buvo niekaip nesusijęs su Koronavirusu. Dar daugiau – mūsų visų taip mylimo ir godojamo Koronaviruso įžūlusis blogeris taip jau visai nepaminėjo, jog net kažkurtai tarp eilučių jo nebuvo įmanoma niekaip numanyti.
Patys suprantate, kokia didžiulė pasipiktinimo ir vieningo pasmerkimo banga kilo tuomečiuose socialiniuose tinkluose. Nervų nelaikantys komentatoriai reikalavo blogerio galvos ar kitų nukirsdintinų dalykų, patys sakėsi įvykdysią teisingumą labiausiai įtikinamais metodais, kad daugiau niekada gyvenime tas durnas blogeris nebegalėtų vykdyti savo kenkėjiškos veiklos ir skleisti kažkokių tai erezijų.
Kas dabar beprisimena tą pseudožvaigždę? Niekas. Jo palikimas istorijai – vos trys eilutės vadovėlyje, kur tas durnas įvykis pateikiamas tik kaip skaudus pavyzdys, per kurį vos nesusvyravo nepalaužiamas Tautos ir Valstybės tikėjimas telkiančia ir atnaujinančia Koronaviruso jėga.
Mes, vilniečiai, pagrįstai didžiuojamės, jog ant Tauro kalno jau 100 metų stūkso Didžiosios Koronaviruso pandemijos 50‑mečio vardo gimnazija. Tai įstabios arhitektūros statinys, savo drąsiomis linijomis galintis varžytis nebent su Kauno Centrinio Medicininių kaukių depozitoriumo pastatu. Nesupykite, kauniečiai, šioje srityje jums tąkart pritrūko lašelio sėkmės, bet jūsų pastatas užtat aukščiausias Lietuvoje. Bet juk mes nebesipykstam dėl niekų? Tiesa?
Tai tokie prisiminimai užplūdo, bet jau gana tų prisiminimų. Išeinam sodinti ąžuoliukų Viniaus‑Kauno draugystės sutarties pasirašymo 35‑mečio parke. Ate.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)