Ar pranoko lūkesčius?

Paleofuturologija

Atsimenu, Didžiosios Koronaviruso pandemijos laikais, ypač pačioje pradžioje, buvo tokia kaip ir taisyklė, jog visi žmonės – paprasti žmonės, sudėtingi žmonės, pramogų pasaulio atstovai, mikro-, midi-, makro- ir megainfluenceriai ir bent kiek perspektyvūs medikai – kalbėdavo tik apie Koronavirusą ir daugiau apie nieką jie nekalbėdavo ir net negalvodavo, nes nebuvo jokio reikalo tą daryti.

Bet vieną kartą atsitiko toks neįtikėtinai įžūlus ir protu nesuvokiamas dalykas: kažkoks tipo blogeris ar tai sporto komentatorius, matosi, visiškai iš lempos, parašė savo feisbuke postą, kuris buvo niekaip nesusijęs su Koronavirusu. Dar daugiau – mūsų visų taip mylimo ir godojamo Koronaviruso įžūlusis blogeris taip jau visai nepaminėjo, jog net kažkurtai tarp eilučių jo nebuvo įmanoma niekaip numanyti.

Patys suprantate, kokia didžiulė pasipiktinimo ir vieningo pasmerkimo banga kilo tuomečiuose socialiniuose tinkluose. Nervų nelaikantys komentatoriai reikalavo blogerio galvos ar kitų nukirsdintinų dalykų, patys sakėsi įvykdysią teisingumą labiausiai įtikinamais metodais, kad daugiau niekada gyvenime tas durnas blogeris nebegalėtų vykdyti savo kenkėjiškos veiklos ir skleisti kažkokių tai erezijų.

Kas dabar beprisimena tą pseudožvaigždę? Niekas. Jo palikimas istorijai – vos trys eilutės vadovėlyje, kur tas durnas įvykis pateikiamas tik kaip skaudus pavyzdys, per kurį vos nesusvyravo nepalaužiamas Tautos ir Valstybės tikėjimas telkiančia ir atnaujinančia Koronaviruso jėga.

Mes, vilniečiai, pagrįstai didžiuojamės, jog ant Tauro kalno jau 100 metų stūkso Didžiosios Koronaviruso pandemijos 50‑mečio vardo gimnazija. Tai įstabios arhitektūros statinys, savo drąsiomis linijomis galintis varžytis nebent su Kauno Centrinio Medicininių kaukių depozitoriumo pastatu. Nesupykite, kauniečiai, šioje srityje jums tąkart pritrūko lašelio sėkmės, bet jūsų pastatas užtat aukščiausias Lietuvoje. Bet juk mes nebesipykstam dėl niekų? Tiesa?

Tai tokie prisiminimai užplūdo, bet jau gana tų prisiminimų. Išeinam sodinti ąžuoliukų Viniaus‑Kauno draugystės sutarties pasirašymo 35‑mečio parke. Ate.

Jie rengėsi tam jau seniai

Nemokama knyga

Net nepatogu būti lietuviu ir eiti į knygų mugę, jei pats nesi sukūręs knygos ar išleidęs vinilo. Ir štai pagaliau pasirodė mano bestselerio „Didžioji Geležinės Lapės Dietos Knyga“ 3D‑Brick Limited Edition. Čia limited ant tiek, kad ją galite pasidaryti patys, net nereikia jokių mugių, ir nieko nekainuos.
100 % veiksmingumą garantuoju.

Eurovizijoje mus turi atstovauti liūdnas atlikėjas su labai liūdna daina

Prieš keletą dienų socialiniame tinkle „Feisbukas“ ir socialiniame tinkle „Twitteris“ buvo atlikta apklausa, kur kiekvienas galėjo aiškiai pasakyti, kokia turi būti Lietuvą atstovaujanti daina Eurovizijoje. Rezultatai rėkte rėkia: tautos niekas nesuklaidins – Lietuvos daina turi būti labai liūdna, tokia liūdna, kad net nežinau kokio liūdnumo turi būti ta daina.

Nes galim apsimesti kiek tik norim linksmais, šokinėti ir strapalioti, tai nebus natūralu, tas apsimestinis linksmumas tiesiog akis badys. Liūdnos dainos yra pačios gražiausios, tik prisiminkime Vytauto Kernagio atliekamą grupės „Raganiai“ dainą „Ištirpęs sniegas“, Tomo Sinickio „Mylimas vyras ir sūnus“ ar Marijono Mikutavičiaus „Aš miręs“. Pažiūrėkit YouTube: pilna grojaraščių (pleilistų) „Liūdnos dainos“, jie tikrai labai praverčia, kai norisi paverkti, bet toks dar nesi iki galo susigraudinęs.

Žodžiu, mes esame lietuviai tik tada, kai esame liūdni, ir todėl mus turi atstovauti liūdnas atlikėjas su labai liūdna daina. Nu tik pagalvokit, juk ir visa mūsų istorija liūdna. Tuo metu, kai Antikos filosofai linksmai aptarinėjo būties prasmę, mūsų protėviai neįžengiamose giriose liūdnai dubasino akmenimis lokius ir taurus, Žalgirio mūšis irgi kažkoks liūdnas gavosi, Pilėnai – dar viena liūdna istorija, ATR žlugimas, baudžiava, spaudos draudimas, Vilniaus krašto praradimas, nesugebėjimas pasipriešinti okupantams 1940 metais – tai vienas už kitą juodesnio liūdesio dalykai, jau nekalbu apie pokarį, ir iš viso net nekalbu apie tai, ką išsirinkome į Seimą. Vo, čia gal nebloga būtų tema: liūdnieji klounai liūdnai liūdi, kad jau greit baigsis jų kadencija.

Ką manote? Siūlykite liūdnas temas dainoms komentaruose.