Nes galim apsimesti kiek tik norim linksmais, šokinėti ir strapalioti, tai nebus natūralu, tas apsimestinis linksmumas tiesiog akis badys. Liūdnos dainos yra pačios gražiausios, tik prisiminkime Vytauto Kernagio atliekamą grupės „Raganiai“ dainą „Ištirpęs sniegas“, Tomo Sinickio „Mylimas vyras ir sūnus“ ar Marijono Mikutavičiaus „Aš miręs“. Pažiūrėkit YouTube: pilna grojaraščių (pleilistų) „Liūdnos dainos“, jie tikrai labai praverčia, kai norisi paverkti, bet toks dar nesi iki galo susigraudinęs.
Žodžiu, mes esame lietuviai tik tada, kai esame liūdni, ir todėl mus turi atstovauti liūdnas atlikėjas su labai liūdna daina. Nu tik pagalvokit, juk ir visa mūsų istorija liūdna. Tuo metu, kai Antikos filosofai linksmai aptarinėjo būties prasmę, mūsų protėviai neįžengiamose giriose liūdnai dubasino akmenimis lokius ir taurus, Žalgirio mūšis irgi kažkoks liūdnas gavosi, Pilėnai – dar viena liūdna istorija, ATR žlugimas, baudžiava, spaudos draudimas, Vilniaus krašto praradimas, nesugebėjimas pasipriešinti okupantams 1940 metais – tai vienas už kitą juodesnio liūdesio dalykai, jau nekalbu apie pokarį, ir iš viso net nekalbu apie tai, ką išsirinkome į Seimą. Vo, čia gal nebloga būtų tema: liūdnieji klounai liūdnai liūdi, kad jau greit baigsis jų kadencija.
Ką manote? Siūlykite liūdnas temas dainoms komentaruose.
