3 svarbiausi

Už ką tu?

Pasaka #3

Yra tokia pasaka.

Tempia asiliukas į kalną vežimą su mėšlu, iš tikrųjų tai net ne su mėšlu, o su autentiškais rinktiniais šūdais.

Tie šūdai taip žiauriai smirda, kad tam asiliukui net nėra kuo kvėpuoti. Bet jis vis tiek įnirtingai tempia tą vežimą į kalną visas šnopuodamas ir prakaituodamas, kaip koks asilas. 

Pro šalį bėga lapė. 

„Nu bet tai asile tu asile, gal jau mesk tą smirdantį vežimą, kol dar neapsivėmei, juk uždusi, tai paskui dar ir padvėsi.“

„Neaiškink čia man, ryža, ką man daryti, o gal čia toks mano čelendžas, nu tipo iššūkis. Supratai?“

Viskas čiki

Vieno veiksmo vieno paveikslo tarkuotų bulvių tragedija 

Trukmė – iki 30 sekundžių

Veikėjai:
Monika – gerai atrodanti ir žinanti savo vertę panytėlė
Dijardas – pasiturintis ir žavus inteligentiškas jaunuolis stilingais akiniais

Mizanscena: Prieškario laikų ar steampunk epochos (nelabai ir suprasi) Vilniaus kavinė. Už stalelio sėdi Monika ir Dijardas. Dijardas aiškiai susinervinęs. Monika lengvai šypsosi, žvilgsnis – gudrios nugalėtojos. Tyliai groja muzika iš Spotifajaus pleilisto.

Dijardas (glamžydamas servetėlę, aistringai): Monika, noriu tau kažką pasakyti.

Monika (abejingai): Nu, sakyk.

Dijardas (toliau glamžo servetėlę, neryžtingai): Net nežinau, kaip čia pradėti.

Monika (įsmeigusi žvilgsnį į tolį, bet su tokia paslėpta viltimi): Nu, sakyk, sakyk.

Dijardas (kiek trūkčiojančiu balsu, jaudindamasis): Tu žinai, man atrodo, kad pastaruoju metu aš kažkaip pasikeičiau... Aš net nežinau... Pasidariau kažkoks grubus su tavimi. Rečiau kalbu apie meilę. (Monikos žvilgsnis giedrėja, matosi palengvėjimas) Ar tau neatrodo, kad aš prie tavęs paprasčiausiai pripratau?

Monika (nepiktai, lyg juokdamasi): Nezysk, viskas čiki.

Dijardas (su palengvėjimu atsidūsta ir pamoja padavėjui): Sąskaitą!

(Rodomi titrai, kreditai)

15 asmeniškų klausimų Geležinei Lapei

Klausė: miško žurnalas ŽVĖRYS

Atsakė: Geležinė Lapė^®

Kodėl jūsų toks durnas pseudonimas – Geležinė Lapė? Negalėjot geresnio susigalvoti, na, koks Geležimantas ar koks, pavyzdžiui, ai net nežinau, koks Geležinkelis?

Kad jūsų klausimas irgi durnas, gal reikėjo labiau pasirengti prieš intervą, o dabar, matau, net špargalkės jokios neturit pasirašiusi, ko čia klausite. Šiaip, jei būčiau koks politikas, tai visai nesiparinčiau. Patyrę politikai dažnai net neatsako į jiems pateiktą klausimą, jie tik varo į eterį tai, kas jiems reikalinga, ar jiems Miliūtė, ar koks Jakilaitis, ar kokia Makaraitytė, kuriai jokie atsakymai iš viso neįdomūs. Žinokit, čia tokia gudri politikų strategija, ką ir besakyti. Pripažįstu, kad ta strategija man atrodo labai fainiai. 

Geležinė Lapė yra kiečiausia skulptūra Šiauliuose, o gal net Lietuvoje, už tą Kauno arklį tikrai geresnė. Su gyva lape pirmiausia susipažinau ir artimai susidraugavau savo sodyboje. Kiekvieną penktadienį varydavom į tą savo sodybą prie Kavarsko, nu kur koldūnai skanūs.

O kodėl būtent penktadieniais, kodėl ne kokiais pirmadieniais?

Todėl, kad visi normalūs žmonės visada turi pasiėmę būsto paskolas, jie pirmadieniais ir kitomis darbo dienomis eina į darbą, o tik po darbo ir tik penktadieniais grūdasi su savo lizinginėm tojotom ir folksvagenais prie išvažiavimų iš miesto vienu būriu, vedini taip vadinamo bandos jausmo. Na, čia kai tūkstančiai žmonių vienu metu daro vieną ir tą patį veiksmą ir todėl jie pasijunta esantys vienas kūnas, vienas kaimas, visas miestas, visa Lietuva, visas pasaulis (pasijutimai pasaulio dalimi pas mus jau trendina). Visi kaip vienas kartu važiuoja prie jūros, lankyti kapų, sveikinti mamų ir stengtis bent tą dieną nesusipykti, kartu sėda prie Kūčių stalo dėdami visas pastangas laikytis nežinia kieno nustatytų papročių, kartu eina į blokbasterius, Knygų mugę, Kaziuko mugę, eina žiūrėti, kaip artimieji bėga maratonus arba fejerverkų.

Bet čia tikriausiai paprasto paaiškinimo nėra. Naujieji kapitalistiniai santykiai sukūrė naują visuomenės sanklodą, jos narių įpročius ir elgsenos modelius: darbo savaitę kentėk ofisinio gyvenimo atmosferinį slėgį, penktadienį išsitaškysi, per savaitgalį kažkaip atsigausi. Užmerk akis, įsivaizduok žiurkėną bėgantį rate. Tai va, toks paveikslėlis. Ane, Rokiški? Čia ne jums sakau, čia Internetų Diewui.

Kodėl dirbate banke, ar jums ne gėda?

Geras klausimas. Dirbu todėl, kad nemirčiau badu. Bet jūs to nesuvoksite, išlepinta žurnaliste, jūs net neįsivaizduojate, kas tai yra badas. Aš jo irgi nesu patyręs, bet užtat įsivaizduoju. Ir ne, man ne gėda. Gėda turi būti tiems, kurie nenaudoja mokėjimo kortelių, o tik dievina grynuosius. Ką jie bando apgauti? Mokesčių inspekciją? VMI mato viską, tik nespėja iš visų išpešti tuos šešėlinius pinigus. Čia turiu nukrypti nuo klausimo ir pakalbėti apie tai, kaip reikia visiems laiku susimokėti mokesčius ir gerbti beigi mylėti VMI.

O ar jūs atkreipėte dėmesį, kokie mandagūs mūsų bankomatai? Jie visada paklausia, ar klientas norės smulkių, jie taip užprogramuoti. Maksimos kasininkės Gedimino prospekto pusrūsyje prieš kokį 15 metų į pasisveikinimą atsakydavo lediniu „Cэntū būs?“, dabar jos jau perprogramuotos klientų aptarnavimo mokymuose, mandagios kaip kazino programėlė. Bankomatus irgi galima užprogramuoti taip, kad jūs pats jaustumėtės kaltas, kuriems velniams jums reikia tų smulkių. Duokit arbatpinigius stambiais ir pasakykit kiek norite grąžos, tai tada smulkiųjų problema bus nebe jūsų.

Nors ir neklausėte, bet pasigirsiu, kad grynųjų iš viso nenaudoju, jei nepriima kortelių, apsisukęs einu ten, kur priima.

Kodėl taip gerai kalbate apie bankomatus? Tai ką, jums bankomatas geresnis už žmogų?

Taip, geresnis. Bankomatas visada atiduoda jūsų uždirbtus pinigus būtent jums, jei nepamiršote PIN, ir niekada neaiškina pastatytu balsu, ką su jais daryti. Ir šiaip jie yra gero charakterio, tik žmonės kartais be reikalo pyksta ant bankomatų jau vien dėl to, kad pats žodis skamba kiek dirginančiai (bankas+automatas), juk mažai kas žino, jog kartais bankomatai sutrinka dėl trečiųjų šalių, tokių kaip VISA, MasterCard ir kitų kortelių kompanijų, kaltės.

Bankomatai nori, kad mes vieną kartą suprastume, jog atsiskaityti negrynaisiais yra ir greičiau, ir, ką čia slėpti, higieniškiau. Grynieji pinigai yra bankomato saviraiškos, savęs įprasminimo priemonė. Pasiimti grynųjų iš bankomato (visi sako „išsigryninti“, bet tai juk visiška nesąmonė taip sakyti) kainuoja nemažus komisinius, tad bankomatas palaimingai tyli kaskart, kai jūs įkišate į jį savo kortelę, sumaigote mygtukus ir laukiate banknotų išspjovos. Bankomatui taip gera atpylinėti grynaisiais, kad jis po kiekvieno atpylimo vis klausia, ar norite dar, ir tikisi jūsų aistringo TAIP.

Kodėl imliojate dantų krapštukus iš stovelio ir juos laužote? Kažko nervinatės?

Jūs gal pati biškį atsipalaiduokite, kas čia per pastebėjimai tokie? Gal aš tiesiog esu toks žmogus, kuris bendraudamas visada kažką maigo rankoje ar kišenėje, ir tikriausiai stotų nejauki tyla, jei nebūtų ką maigyti. Ir taip jau brangiai sumokėjau už kavą ir eklerus (jėzau, trys eurai praktiškai už vien tik vandenį), todėl juk norisi nors kažką gauti už dyką, va dar servetėlių daugiau pasiėmiau. Oi, tas dantų krapštukų sukaliojimas tarp pirštų ir lengvas delno bedžiojimas yra kažkas tokio, čia kaip einant per pievą nubraukinėti smilgų žiedynus ar rūgštynių sėklynus, kaip rinkti medžių lapus rudens parke, kaip ieškoti gražių akmenukų ar apgludinto stiklo gabalėlių jūros pakrantėje. Galima būtų apsieiti ir be to, bet neišeina.

Man pačiam tai nemalonu matyti žmones, kurie naudoja dantų krapštukus pagal paskirtį – krapštosi dantis – viešoje vietoje, kad ir prisidengę burną delnu, atseit, jie nerealūs etiketo guru: išmano apie krapštukų naudojimą taip, kaip koks Drukteinis apie kojinių dėvėjimą. Kavinės galėtų tuos krapštukus laikyti lauke, tik tada krapštukai patirtų nepageidautiną atmosferos reiškinių poveikį, todėl geriausia būtų prie kavinės įėjimo pastatyti tokius à la inkilus, kur po stogeliu būtų parašyta „Dantų krapštukai bendravimui palengvinti“, ir dar reiktų įrengti kažkokį krapštukų dozatorių, kad paspaudus raudoną mygtuką kitas krapštukas iškristų ne anksčiau kaip po 20 sekundžių. Tiek laiko tikrai niekas nelauks. Be dozatoriaus gudručiai ims kuo daugiau krapštukų, tai tada tie inkilėliai stovės tušti, ir dėl to kils nesibaigiantys konfliktai taip įtūžusių klientų ir teisia besijaučiančios administracijos. Čia jums ne knygų apsikeitimo nameliai, kur niekas net kreiva akimi nežiūri į makulatūrai tinkančias knygas. Bet gal geriau tegul kiekvienas nešiojasi nuosavus dantų krapštukus, kaip kad nešiojasi servetėles nosiai, verkimui ar kitiems tikslams.

Jei būtumėte ne lapė, o kregždutė, į kokius šiltuosius kraštus išskristumėte?

Pirmiausia, niekur neišskrisčiau, nes labai myliu Lietuvą, biškį dabar nuverksiu posmelį, nes susigraudinau.

Be to, išskristi reikia mokėti. Pavyzdžiui, varnos išskrenda pietų link, bet neužilgo grįžta pažiūrėti, ar toli nuskrido, tai taip ir neišskrenda, na, toliausiai gal iki kokių konteinerių prie kokios „Biedronkos“ Balstogėje ar Augustave. Kiek pamenu iš ornitologijos mokslų, mūsiškiai baltieji gandrai žiemai nuskrenda pačion Afrikon, net iki Kenijos ar Ugandos. Ten jie buriasi į tūkstantinius būrius tam, kad išgyventų ir drąsiau atremtų nepatiklius vietinių paukščių ir jais besimaitinančių plėšrūnų žvilgsnius.

Kaip galvojate, kodėl neatiduoda lizingas pinigų, jei per garantinį laikotarpį automobilis nei karto nebuvo sugedęs?

Tikrai, kodėl? Juk galėtų ir visokie ten bigbankai ir bobučių paskolų kontoros kiekvienam savo klientui dėl viso pikto duoti virvę ir ūkiško muilo. Jei neprireiktų – tie grąžintų gautą inventorių kartu su paskutine įmoka (plačiau ieškokite gūgle „shark loans“, „predatory lending“).

Dieve, dieve, kiek dar neįgyvendintų idėjų mūsų dinamiškame finansų pasaulyje.

Ar tyčiojasi iš jūsų socialiniuose tinkluose?

Akivaizdu, kokio atsakymo tikitės. Taip, tyčiojasi. Dabar jau jums geriau?

Už ką balsuosite per rinkimus?

Balsuosiu už tą ačkarikę.

Už Maldeikienę? Jei ne, tai kodėl?

Nu ne, už Šimonytę, Maldeikienė juk atsisakė. O kodėl... Man atrodo, kad lietuviai turi polinkį į savinaiką, jie kartais balsuoja iš keršto ir elgiasi kaip kokie padegėjai. Na, jiems gražu, kai viskas aplink liepsnoja mėlyna pragaro liepsna. Kita vertus, gal aš klystu, gal taip tie lietuviai elgiasi todėl, kad yra „meniškos sielos“.

Aš pats iš tikrųjų labai pergyvenu, kad dažnai nesuprantu kitų žmonių, ypač po rinkimų, nemoku susilieti su Tauta, kvėpuoti kartu su ja, gal esu tiesiog nejautrus. Gal ir tiesą portalai rašo, kad gyvename socialinių tinklų burbuluose, todėl nebesugebame ne tik blaiviai vertinti mus supantį pasaulį, bet ir apskritai jo nebematome.

Per kitus rinkimus pas sau pažadėjau nebebūti toks naivus ir atidžiau pasiklausyti, ką per „Panoramą“ sako žurnalistų kalbinamos bobulencijos, už ką balsuos, kuris gražiausias ir daugiausiai žada padidinti pensijas. Tai atsakymas būtų toks: kam jie taip daro yra visiška mistika, niekas to nežino. Vyskupas Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje“ rašė „dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“, tai jis čia kaip pirštu į akį.

Ar kada gyvenime esate nepakėlęs ant žemės numestos duonos?

Ačiū, kad paklausėte, vėl susigraudinau kažkiek. Duonutės mėtyti nevalia, ji šventa, tas paprastas kaimo žmogus, tas valstietis įdiržusiomis rankomis lenkė nugarą, liejo sūrų prakaitą, kol užaugino duonutę, jei nukrito – pakelk, nupūsk, pabučiuok, persižegnok ir suvalgyk. O tai priviso dabar pilna tokių, kuriems jau nieko šventa nebėra. Taip pat slyvos, tos kur didesnės, irgi neturėtų būti mėtomos. Per gerai gyvenat visi, mes kai augom, tai gerbėm maistą, taip mus mokė, taip radom, taip ir paliksim.

Ar laikote naminius gyvūnėlius?

Žinau, kad tai gali jums nepatikti, bet nesu didelis naminių gyvūnėlių mylėtojas. Kita vertus, juos pakenčiu, kartais net pasaugau kokią savaitę šunį, jei kas paprašo. Kieno konkrečiai šunį pasaugau tai nenorėčiau minėti dėl asmens duomenų apsaugos taisyklių.

Esu girdėjusi, kad panoms motinos ar močiutės sako „Nesėdėk ant stalo kampo, nes vyro negausi ir senmerge paliksi“. Ką manote apie tokius dalykus?

Manote, kad tokia problema iš viso neegzistuoja? Aš taip nemanau. Šiais laikais santuokai tinkamų vyrų yra ne tiek jau daug, o iš tų milenialsų tai visai nieko gero, jie tokie mamyčių sūneliai, kad iš viso baisu. Bet sakyti, kad sėdėjimas ant kampo yra priežastis, kodėl negaus vyro yra tikrai kvailiausias dalykas kurį esu girdėjęs.

Ar rašinėjate dalykus ant lifto sienų?

Pats tikrai niekada nerašinėjau ant jokių sienų. Šiaip esu gyvenęs Fabijoniškėse ir ten esu važinėjęs liftu, mačiau jame užrašytus keiksmažodžius, bet maždaug tuo laiku atsirado internetas ir tų negražių žodžių liftuose ir visur kitur pasitaikydavo vis mažiau ir mažiau. Drįstu spėti, kad jie persikėlė į socialinius tinklus, čia tapo norminiais ir niekas niekuo jau seniai nebesistebi. Anądien kokia tai pirmaklasė 1G autobuse savo draugužei kažką bepasakodama keletą kartų pasakė „Ai, man po****“, tai visam autobuse tik aš vienas nustebau ir mintyse palinkėjau tos mergytės tėvams, kad pasidomėtų, ką tie žodžiai iš tikrųjų reiškia.

Ačiū už atsakymus.

Ačiū už klausimus.