Lygiai prieš metus parašiau tokį tekstą:
"Dabar, kai minios palydi į paskutinę kelionę Maestro, sėdžiu darbe, maigau klaviatūrą, o galvoje skamba viena jo daina, eilės Marcelijaus Martinaičio. Anuomet buvo drąsu taip rašyti, bet dar didesnės drąsos reikėjo tai dainuoti žmonėms. Šią dainą Vytautas pradėdavo ramiai, bet lyg pro sukąstus dantis, pabaigoje jau galingai, stipriai, taip, kad kūną šiurpuliukai...
Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –
Už tuos,
Kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą,
Ir už tuos, kuriems mirtiną valandą išmušė varpas,
Kurie neatsimena nieko ir jau nepabunda:
Jų pavardė – tai diena, naktis – tai jų vardas –
Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė,
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –
Už rankenoj užmirštą šilumą – užmarštį be pabaigos,
Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,
Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados –
Už tuos – be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos –
Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte
Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos –
Už tuos – iš tamsos, iš nakties ir iš molžemio kvapo,
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.
Per pastarąsias dienas daug išgyvenom, nesigėdydami liejom ašaras, skambinom vieni kitiems tie, kurių jaunystė be jo dainų būtų buvus visai šūdina. Jo dainose buvo tiek erotikos - "Milžinai", "išeinu", "Purpurinis vakaras", gabalai iš "Ugnies medžioklės", galų gale "Patogios, dailios Lietuvos mergytės". Jo atliekama "Margi sakalai" buvo gyvas, pats geriausias paminklas Dariui ir Girėnui.
Pamenu, kai 1989 metų vasario 15 vakarą buvom didžiulėj minioj Kauno Muzikinio teatro sodely, jau sutemus pirmą kartą nuskambėjo jo atliekama Gintauto Abariaus daina Bernardo Braždžionio žodžiais "Šaukiu aš tautą". Nors tuos žodžius kasmet per Vasario 16 Amerikos balsas skaitydavo kartu su kitu poeto eilėraščiu "Jie bijo", tąsyk išklausius šią dainą pasigirdo minioje šūksniai - "nebėr ko laukti, skelbiam Nepriklausomybę" ir atrodė, kad tai tuoj tuoj įvyks...
Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų prisiminti tokių minučių, ne tai svarbiausia. Mes laimingi, kad turime Vytautą."
Už Visados ir už Niekad, už plūgais apartus metus –
Už juos tu ant pirmojo žalio pavasario lapo
Pasirašyk tris kartus.
Per pastarąsias dienas daug išgyvenom, nesigėdydami liejom ašaras, skambinom vieni kitiems tie, kurių jaunystė be jo dainų būtų buvus visai šūdina. Jo dainose buvo tiek erotikos - "Milžinai", "išeinu", "Purpurinis vakaras", gabalai iš "Ugnies medžioklės", galų gale "Patogios, dailios Lietuvos mergytės". Jo atliekama "Margi sakalai" buvo gyvas, pats geriausias paminklas Dariui ir Girėnui.
Pamenu, kai 1989 metų vasario 15 vakarą buvom didžiulėj minioj Kauno Muzikinio teatro sodely, jau sutemus pirmą kartą nuskambėjo jo atliekama Gintauto Abariaus daina Bernardo Braždžionio žodžiais "Šaukiu aš tautą". Nors tuos žodžius kasmet per Vasario 16 Amerikos balsas skaitydavo kartu su kitu poeto eilėraščiu "Jie bijo", tąsyk išklausius šią dainą pasigirdo minioje šūksniai - "nebėr ko laukti, skelbiam Nepriklausomybę" ir atrodė, kad tai tuoj tuoj įvyks...
Manau, kiekvienas iš mūsų galėtų prisiminti tokių minučių, ne tai svarbiausia. Mes laimingi, kad turime Vytautą."
Kaip greitai praėjo vieneri metai. Neatsistebiu.
