Kaip suprantate ironiją?
Ironija man yra daugiau ar mažiau paslėpta tikroji daiktų ar reiškinių prasmė, mano paties, kitų žmonių tikrieji jausmai ar ketinimai. Ironiškiausia tai, kad dažnai bandome būti ironiški, o pasakome tiesą.
Kaip manote, ironija palengvina ar apsunkina komunikaciją?
Palengvina tiems, kas ironiją suvokia panašiai ir ją panašiai naudoja. Su tais, kas ironijos nesupranta, bendrauti nėra malonu. Iš pradžių gal ir galima pasimėgauti tokio asmens trolingo galimybe, bet tik labai neilgam.
Kodėl savo pranešimuose naudojate ironiją?
Ironija man pačiam yra patogiausias būdas reikšti mintis. Ji atsiranda iš diskomforto, kartais iš beviltiškumo jausmo, galų gale pats gyvenimas yra labai ironiškas, todėl ironija geriausiai tinka tada, kai pasakoji apie gyvenimą tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks būtų patogus mums. Argi ne ironiška, kad jums reikia parašyti darbą, o man atsakyti į jūsų klausimus, nors galų gale tas diplomas neišgelbėtų jūsų lėktuvo katastrofos atveju, taip pat ir manęs tie atsakymai, juk visi mirsime vieną gražią dieną arba skirtingomis dienomis, koks skirtumas, ir kam visa tai?
Kaip vyksta ironiško pranešimo kūrimas?
Ai, labai paprastai, nuvalau nuo balto rašomojo stalo maisto likučius, patogiai įsitaisau ant brangios odinės kėdės, tada pasirenku pranešimo temą (bakalaurinis, nutukimas, blogas oras, santykiai, nėra santykių, amžius, bloga valdžia, belenkas), tada sugalvoju kaip išdėliosiu banalią nuvalkiotą tiesą, kad grafiškai atrodytų patraukliai, parenku iliustraciją iš kokio unsplash.com ir spaudžiu „Save“. Tada įkeliu ir žiūriu, ar normaliai laikina, jei nelaikina – ištrinu ir viskas.
Kaip manote, kodėl žmonėms kartais sunku suprasti ironiją?
Yra žmonių, kuriems kartais sunku vandenį nuleisti, o kai kuriems ir ne kartais. Tokiems žmonėms mes padarome pastabą, jei jie nėra už mus galimai stipresni. Žmogui pasakyti „Tamsta, man rodos, nesupratote ironijos, tai nueikit į biblioteką, paskaitykit enciklopediją Pipediją or something“ būtų galima, bet nemanau, kad tai būtų veiksminga. Va, šį sakinį norėjau parašyti ironišką, bet gavosi arogantiškas.
Kiek, jūsų nuomone, išsilavinimas įtakoja ironijos supratimą?
Mano nuomone, išsilavinimas ironijos supratimui daro didelę ir neatitaisomą įtaką.
Kokiomis temomis, jūsų manymu, netinka naudoti ironiją?
Tokių temų nėra, tinka-netinka yra mūsų galvose. Prieš 30 metų negalima buvo ironiškai kalbėti apie Sovietų sąjungą, o dabar galima. Šiaurės Korėjoje ironija oficialiai neegzistuoja, o kai atidarys sienas, 25 milijonai staiga pasiilgs kelionės į pusiasalio pietus. Iš viskas bus okei.
Ar kurdami ironišką žinutę galvojate/ patiriate abejones, jog ji gali būti neteisingai suprasta?
Patiriu, nes kartais tos žinutės gaunasi tikrai nekokios, bet, kaip jau sakiau, jas ištrinu, kad nebesinervinčiau. Žmonėms reikia atitinkančios kokybės standartus, iš karto teisingai suprantamos ironijos.
Kokia tema Jums lengviausia sukurti ironišką/humoristinį pranešimą?
Lengviausia tai apie nutukimo problemą. Bet ar nuo to tampa lengviau tiems nutukusiems? Tikriausiai ne. Lengviau jiems pasidarys, kai jie pradės mažiau ėsti.
Ar įmanoma išmokti ironijos?
Taip, žinoma. Rekomenduoju Jon Winokur knygą The Big Book of Irony, ten surašyta, ką ir kaip reikia daryti. Aš jos neskaičiau, nes neturiu laisvų lėšų banko kortelės sąskaitoje. Kai man reikia, aš ir taip viską žinau.
Kaip manote, ar ironiškas požiūris į gyvenimo situacijas gali būti įgimtas?
Nesu genetikos specialistas, gūglinau ta tema, nieko neradau. Gal reikėtų ieškoti labai specializuotų šaltinių, deja, tam neturiu laiko. Savo nuomonės šiuo klausimu irgi neturiu.
Ar laikote save ironišku žmogumi?
Ir ironišku, ir cinišku, ir sarkastišku, ir arogantišku. Esu tikras blogio įsikūnijimas. Paskaitykit, ką apie mane rašo naujai internetuose bandantys prasimušti žmonės, ir jums nuslinks plaukai. Vėliavą jiems į rankas – blogio taip lengvai neišnaikinsi.
