Prieš mane Joninos Lipskienės knyga „Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai“.
Sakau, atsigersiu iš gaivaus lietuvių liaudies išminties šaltinio, atkąsiu kąsnį nuo pačios šaknies. Iš šios knygos parinkau jums posakių ir citatų apie vaikų auklėjimą, bendravimą su šeimos nariais, kaimynais, bendruomenės atstovais. Nes juk duokim garo, nes Naisiai, nes kur tu, gandriuk, bėgi.
Kas tu per vyras, kad nemoki jai kakarinę uždaryti!
Kakarinę tuojau uždarė, kai motina pašventino su rykšte.
Bobai koserės neužčiaupsi, vis los.
Rado mūsų griovy kažkokį vaiką kiugeles (vyteles) pjaunant, nučiupo ir išdirbo kailį.
Nu, vaikeli, tai gavai nuo tėvo – kailis vėl buvo vanojamas.
Gerai kailį aldabijo tėvas, vis tiek neklauso.
Reikia tik gerai tau kailį su diržu išangyti, daugiau nieko!
Motina jau vėl vaikui audžia kailį!
Nuausk kailį su šakikočiu gerai ir užsikiš žiaunos!
Kur mano pagalys, aš vėl katei išbalnosiu kailį.
Kad įčirškino į kailį, tuojau panai visi knikiai (kaprizai) išgaravo.
Reik drėbt tam vaikui į kailį, nieko nebus.
Ar sudrožei į kailį tam vaikpalaikiui: toks jau neklausymas, kad baisu!
Mažam vaikui, kad ir nenori, reikia krėst į kailį, kad blogai daro.
Kažin Vytelis ar sukrės kada Irutei į kailį?
Kai įlupo su diržu į kailį, tai tam kartui nurimo.
Gali kiek nori duoti į kailį – neklauso, ir tiek.
Ponas, bizūną pasiėmė ir davė tai bobai į kailį.
Tai tu nenori jam pusryčių virt – duosiu skūron, kad tu taip darai.
Vaikas gageno, gageno (juokėsi), kol kailin gavo.
Rodos gavo į skūrą nemažai, bet paaugo ne žmogus, ir tiek.
Boboms reik į kailį įkrėsti.
Kad maža buvo, tėvas irgi gerai pylė į kailį už neklausymą.
Pakasyk seniui skūrą su lazda ir nustos niekus tauškęs.
Noriu vyro, kurs netelžia skūros.
Tėvui jakna užkaito, jau puls muštis.
Ar reikės ištaisyti klyną?
Jei bloga sriuba, Žonca užrašydavo šešiolika į klyną – du kartus ant metų būdavo plakimai.
Pritiko kaip kumštis prie akies.
Kai pakišo panosėn kumštį, tuoj burną uždarė.
Ko riogsai lyg kalė, kumščių persiėdus.
Kad būt mažiem kuprą išaudęs, būtų kitokie išaugę.
Reikėjo mažai išengt kuprą, ne dabar laikas mokyt.
Partraukė per kuprą su diržu gerai, ir dabar vaikas kaip vaikas.
Vaikas pats prašosi, kad užvežtų per kuprą.
Tik žiuk tai moteriškei per kuprą – ir negyva.
Ar nori? Aš tau tuojau mentikaulį su pagaliu sutrupinsiu!
Nagai dega, noris muštis.
Jei gerai apaus tėvas nugarą, nebereikės bernų.
Motina jai gerai įkasė nugarą, bet kas iš to.
Išliuobė nugarą jai vyrelis – ot, ir meilė!
Išpilk katei nugarą, ar akla esi, matai, kur lenda!
Tėvai mušo, nugarą šukavo, kad nezbitkytumėm.
Tam vaikui vėl reiks nugarą dyžt, vėl šunį paleidęs.
Kai įklosiu dirsėn, tai žinosi.
Nutilk, tuoj gausi į pūdymą!
Nieko nebus, reikės tam pampokšliui į dugną įkrėsti.
Kad aš tau užplėšiu lazda per paskuigalį, tai tu žinosi kuo Dievas vardu.
Nu nu, vaikeli, tavo pasturgalis atsakys, tik išmindyk man rasodą.
Atskalbk gerai pasturgalį, tai bus mergaitė kaip šilta vilna!
Nevaikščiok į tuos šokius, dar kas naktį tau patursį ištarkuos.
Išakės senis jai pūdymą.
Reikia tikį rūrą įkirst, ir bus gerai.
Padaro galva, atsako skeltuma.
Turbūt nori, kad per sėdimąją užtvočiau, kad negirdi ką sakau.
Vaikams duoda su diržu į sturplį, kad neklauso tėvų.
Tau, vaike, užpakalis niežti, ir tiek, kad vis kasdien suleidi gyvulius į javus.
Paėmęs branktą kad aš tau dėsiu per sprandą!
Pajus mano tėvas, nulenks tavo strėnas, bėk bėk, berneli!
Palygins vyras strėnas ir vėl bus gerai.
Anądien jis vėl Irmai tratino šonkaulius, mačiau kaip bėgiojo aplink namą.
Nebuvo kas mažam šonus apdailin, tode ir išaugo ragai!
